Kaip biuro darbuotoja tapo trenere

Aplinkiniai manė, jog ji dirbo gerą darbą biure, tačiau jai pačiai viskas ėmė atrodyti beprasmiška. Ilgą laiką ji negalėjo apsispręsti, kokia veikla suteiktų laisvės bei duotų naudos ir jai, ir kitiems. Bevedžiodama šunį vieną pavasarį suprato, jog dirbdama trenere suderintų pomėgius sportuoti ir vesti mokymus. Savo istoriją pasakoja judesio studijos ENSO kalanetikos ir pilateso trenere dirbanti Vilma Griniūtė-Žuromskienė.
​

​„11 metų dirbau biure ir buvau tuo patenkinta, įgijau tikrai daug vertingos patirties, sutikau pačių nuostabiausių žmonių, kuriuos dabar galiu vadinti draugais, tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Matyt, vienas etapas baigėsi ir turėjo prasidėti kitas. Nebegalėjau (ir nebenorėjau) sėdėti prie kompiuterio 8 valandas, norėjau veiklos, kurioje būčiau laisva, kuri teiktų naudos ir man, ir kitiems. Norėjau kiekvieną dieną daryti tai, kas būtų naudinga kūnui ir protui, teiktų sveikatos, energijos, pasitikėjimo, stabilumo. Bet esu be galo dėkinga gyvenimui už tą buvusį etapą ir už viską, kas dar bus“, – šypsosi Vilma Griniūtė-Žuromskienė.
​

Idėja kilo bevedžiojant šunį
 
Trenerė gana ilgai svarstė, kokia prasminga veikla galėtų užsiimti.
„Pasivaikščiojimai su šunimi – tarsi meditacija, kai lieki su savimi bei gamta, pastebi kiekvieną saulėlydį, pajauti vėją, išgirsti ošimą, permirksti lietuje, klausaisi paukščių, sutinki laukinių gyvūnų, panyri į kvapus ir šią akimirką, tuomet pasidaro lengviau įsiklausyti ir išgirsti save, – prisimena Vilma. – Taip bevaikštant vieną pavasarį ir gimė mintis tapti trenere. Sportas niekuomet nebuvo man svetimas, viskas prasidėjo nuo baleto pamokų, vėliau ilgus metus šokau šiuolaikinį šokį ir žinojau, ką tai suteikia tiek kūnui, tiek sielai: kaskart po repeticijų norėdavau skraidyti, galva išsivalydavo nuo minčių, ilgus metus nesirgau jokia peršalimo liga ar sloga. Tačiau vadovei nutraukus veiklą, o man pradėjus dirbti biure šokis pasitraukė iš mano gyvenimo. Man vis labiau trūko „kažko tokio“. Bet man patiko vesti mokymus darbuotojams. Tad pamaniau, kad sujungusi sportą ir mokymus galėčiau tapti kalanetikos trenere. Juk kalanetika labai artima šokio pamokoms ir prieš ją atliekamiems apšilimo pratimams. Be to, tai – tai mankšta, kurioje derinami baleto ir jogos elementai“.

Į biurą visuomet spės
 
Tad ji susirado kursus, kuriuos vedė ENSO įkūrėja Eglė Afanasjeva. Iš pradžių ketino tik pažiūrėti, ar jai tai tinka, bet kažką keisti dar nesiryžo. Tačiau greitai suprato, kad laikas apsispręsti.
„Turiu draugų, pakeitusių profesijas ir tapusių treneriais, visuomet jais žavėjausi, pamaniau, kad ir pati galėčiau tai išbandyti. Žinojau, kad Eglė veda tokius kursus, turėjau jos išleistą knygą „Kalanetika“, todėl iškart pradėjau lankyti užsiėmimus. Iš pradžių maniau, kad baigsiu kursus „dėl savęs“, pabandysiu ir pasižiūrėsiu, ar tai man patiks. Po darbo pradėjau vesti treniruotes kolegėms. Paskui pasakiau sau, kad jei neapsispręsiu, viskas taip ir liks. Jei nesi kur nors šimtu procentų, niekuomet ir nesužinosi, kaip būtų, jeigu būtų. O per dvi vietas plėšantis irgi nieko gero nebus, iki galo nepadarysi nė vieno darbo. Tada ir apsisprendžiau išeiti iš darbo. Pamaniau, kad į biurą visuomet galėsiu grįžti“, – šypsosi Vilma.
 
Per praktiką tampi kažkuo
 
Vilma sako, kad nepasiilgstanti ano darbo, dar nė karto nepasigailėjusi dėl tokio savo sprendimo.
„Dar nė karto nesigailėjau dėl savo sprendimo. Turbūt ir nereikia gailėtis to, ką padarai gyvenime, ir sukiotis atgal. Viskas – tik į gera, visuomet nuveda kažkur toliau. Tikiu, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna. Aišku, buvo iššūkis pakeisti darbą, juolab sritis nauja, nuolat tenka mokytis. Tačiau net ir mokslai nieko nereiškia be praktikos, tik per ją kažkuo tampi. Pati jaučiu, kaip vis tobulėju. Supratau ir pripažinau pati sau, kad iš tiesų man labai patinka mokytis naujų dalykų. Kol kas džiaugiuosi tuo, ką darau, bet niekada nesakau: „Niekada!“. Ir tikiu, kad mano kelias, nuves mane į dar didesnes svajones“, – tiki trenerė.
 
Už sąmoningus pasirinkimus
 
Vilma įsitikinusi: „Kaip ir kasdienybėje bei kiekviename pasirinkime, taip ir sporte reikia sąmoningumo: daryti, tai kas patinka, jausti malonumą, tuomet visai kiti rezultatai. Pasąmonė žino daugiau nei galime išmąstyti protu. Dauguma žmonių labai nutolę nuo savęs ir gamtos, per visą chaosą dažnai nebegirdi savo širdies. Esu už tai, kad kiekvienas suvoktų, ko jam reikia, atrastų jį džiuginančius dalykus ir į juos eitų sąmoningai, jausdamas save, savo kūną, įsiklausydamas į save. Juk kalanetika yra tarsi judesio meditacija, kai svarbu suprasti, ką gali tavo kūnas, nepersistengti, pajausti jį ir tausoti, bei kaskart atrasti vis daugiau, jaustis sveikai ir laimingai“. 

​-----
Teksto autorė / Ilona Petrovė​​​​
Nuotraukos / Modesta Černiauskaitė